1Ji galingai plinta nuo vieno žemės krašto iki kito
ir veiksmingai valdo Visatą.
Išmintis – gyvenimo draugė
2Mylėjau ją ir jos ieškojau nuo jaunystės;
aš troškau padaryti ją savo nuotaka
ir buvau sužavėtas jos grožio.
3Dalydamasi Dievo gyvenimu, ji puošia savo kilnų gimimą,
ir Visatos Valdovas visada ją mylėjo.
4Jai atsiskleidžia Dievo žinija,
ji – jo darbų bendrininkė.
5Jei gyvenime trokštame turtų,
tai kas gali būti turtingiau už išmintį,
kuri visa tai padaro?
6Jei protingumas našus,
tai juo našesnė ji, išradėja.
7O jei kas myli teisumą,
tai išminties darbų vaisiai yra dorybės,
nes ji moko savitvardos ir apdairumo,
teisumo ir drąsos,
o gyvenime žmonėms nėra nieko vertesnio.
8Jei kas trokšta daug gauti iš patirties,
tai ji žino praeitį ir numato ateitį,
ji supranta posakius ir atspėja mįsles,
ji iš anksto numato ženklus bei stebuklus
ir laikotarpių bei amžių padarinius.
9Tad nutariau parsivesti ją į namus kaip draugę,
nes žinojau, kad ji gerai man patars
ir padrąsins, ištikus rūpesčiams bei širdgėlai.
10Per ją manimi gėrėsis minios
ir būsiu gerbiamas seniūnų,
nors esu tik jaunuolis.
11Teisme jie matys mano įžvalgumą,
ir valdovų akyse būsiu nuostabus.
12Man nutilus, jie palauks,
man kalbant, jie įdėmiai klausysis,
o jeigu kalbėsiu ilgiau,
jie užsiims rankomis burnas.
13Per ją tapsiu nemarus
ir paliksiu palikuonims išliekantį atminimą.
14Valdysiu žmones,
ir man bus pavestos tautos.
15Nuožmūs didžiūnai išgirdę išsigąs manęs;
žmonių sueigoje būsiu kilnus,
o mūšyje – drąsus.
16Parėjęs namo, joje rasiu ramybę,
nes su ja bendraujant negali būti kartėlio,
gyvenant su ja nėra širdgėlos,
veikiau linksmumas ir džiaugsmas.
17Apsvarstęs protu bei apmąstęs širdyje supratau,
jog giminystė su išmintimi teikia nemarumą,
18draugystė su ja – tyrą malonumą,
jos rankų triūsas – neišsemiamus turtus,
lavybos jos draugėje – supratimą,
pokalbis su ja – išgarsėjimą,
ir leidausi jos ieškoti, kad jos įgyčiau.
19Buvau iš tikrųjų gabus vaikas,
man buvo tekusi kilminga siela,
arba veikiau, būdamas kilmingas, gavau nesuteptą kūną.
20Bet suvokiau, kad neįgysiu išminties,
jeigu Dievas man jos neduos –
tai buvo ženklas suprasti, kas gali tą dovaną duoti, –
tad kreipiausi į Viešpatį, maldavau
ir iš visos širdies sakiau:
